Montuojant sekliuosius juostinius pamatus, jeigu architektūrinis sprendimas nenumato aukšto cokolio, po laikančiomis sienomis pakanka dviejų eilių pamatinių blokų su papėde. Pamatų papėdės būna betoninės ir gelžbetoninės. Jų aukšis 300 – 500 mm. Betoniniai pamatiniai blokai būna briaunuoti arba pilnaviduriai, pamatų bloko aukštis apie 600 mm. Kai kurie gamintojai siūlo pamatinius blokus su jau įmontuota šilumos izoliacija. Įrengiant sekliuosius juostinius pamatus, pamatiniai blokai apšiltinami iš vidinės pusės ir žinoma apsaugomi hidroizoliacija. Montuojant blokinius pamatus pirmiausia pagal tam tikrus reikalavimus sudedamos kampinės ir orientacinės papėdės, vėliau pagal jas dedamos likusios, tarpai užmonolitinami. Pamatiniai blokai kampuose ir tarpinėse jungtyse jungiami armatūros tinklu. Tarpinės tarp blokų monolitinamos. Sudėjus pamatus duobė užpildoma sutankintu gruntu ir skaldos sluoksniu, kuris sulaiko drėgmės skverbimąsi į pamatus.
Pagal statytojo norą arba jeigu grunto savybės reikalauja gilių pamatų, rūsio sienas galima montuoti iš pamatinių blokų arba galima daryti monolitinę rūsio sieną. Pirmas variantas yra greitesnis ir dažniau naudojamas. Įrengiant rūsį svarbu iš išorinės pastatato pusės apšiltinti pamatų blokus. Apšiltinus ir įrengus rūsio vėdinimą išvegiama pastovios patalpų drėgmės. Taigi juostinius pamatus racionalu rinktis, kai statomo namo sienų medžiaga ir apdaila yra sunkesnė, pastatas yra kelių aukštų, ir kito tipo pamatų (pavyzdžiui polinių pamatų) nereikalauja labai silpnas besiplečiantis ar vandeningas gruntas. Juostiniai pamatai dažniausiai pasirenkami dėl paprastumo, nepaisant to, kad jų įrengimas trunka gerokai ilgiau nei, pavyzdžiui, gręžtinių pamatų. Tačiau gęžtiniai pamatai, be išimčių, reikalauja profesionalų darbo, bei geodezinių tyrimų, kad nustatyti reikiamą įgilinimą.Tuo tarpu juostinius pamatus neretai montuoti mėgina patys namų savininkai, be profesionalų pagalbos, taip tikėdamiesi sumažinti sąnaudas.